Suknelei panaudojau savo jau anksčiau pradėtus karpyti marškinius ir nebedėvimą sijoną. Pasijonį "pasiskolinau" iš kitos suknelės.
Pirmiausiai išsikirpau viršutinės suknelės dalies detales, padariau papildomas skylutes sagoms. Vieną vakarą pasiuvau kalnieriuką, kitą vakarą jį prisiuvau, dar kitą vakarą pasiuvau rankovytes, apkantuotas tokia pat juostele, kitą vakarą tas rankovytes prisiuvau, dar kitą - nuardžiau, nes pagalvojau, kad berankovė suknelė bus patogiau. Tai va taip po gabaliuką suknelę ir sulipdžiau.
Kai pabandžiau pirmą kartą pamatuoti suknelę, paaiškėjo, kad, vien atsagsčius priekyje esančias sagutes, ją aprengti nėra labai paprasta, tad į šoninę siūlę įsiuvau užtrauktuką. Dabar atsegus sagutes ir atitraukus užtrauktuką laisvumo pakankamai.
Galvojau, kad suvargsiu su sijonine suknelės dalimi, nes paaiškėjo, kad senojo sijono detalės buvo kirptos įstrižai, medžiaga tąsėsi į visas puses. Bet pasitiesusi ant languoto pagrindo, ištiesinusi medžiagos gabalus gan sėkmingai išsikirpau apylyges detales suknytės sijonui. Tuomet maniau, kad sijono apačios palenkimas taps kankyne, bet prisiminiau jau senokai pirktą pėdelę, skirtą plonų medžiagų palenkimui, ir, mano nuostabai, sijonuką palenkiau gan sklandžiai ir greitai. Puikus dalykas tos specialios pėdelės!
