Kai gavom šias lėles, jos atrodė šiek tiek kitaip, turėjo baterijomis maitinamus mechanizmus, leidžiančius į verksmą panašų įkyrų garsą. Gal dėl pasėdusių baterijų, o gal nuo pagedusio mechanizmo ar bala žino ko tas garsas nebuvo malonus ausiai, nutariau tuos visus mechanizmus su laidais iš lėlių vidaus išimt. Tuomet viduje liko tuščių erdvių, kurias reikėjo kažkuo užpildyti. Šiame etape apsidžiaugiau galėdama sunaudoti seniai atsargose gulinčius atiduotus akrilinius siūlus, kurie niekam kitam netiko, mat net vis dar būdami gamykliškai susuktuose kamuoliukuose ir su etikėtėmis buvo susivėlę, o lėlių kamšalui puikiai tiko (nuotraukoje matosi rožinės dėmės, kur to siūlo prikimšta), geresnės paskirties jau kelis metus jiems nesugalvojau. Tuomet dar šiek tiek pakoregavau kūnelius, mat mažesniosios figūra buvo panašesnė į vištos nei į žmogaus, keičiau ir kojų, ir rankų sujungimus su kūnu, dar keliose kitose vietose šiek tiek, o didesniosios lėlės kojos buvo plokščiai prisiūtos prie pilvo (matot tą horizontalią siūlę pilvo apačioje?), tad nukirpau ir papildomai prikimšusi prisiuvau maždaug ten, kur turėtų būti. Nors pradinio vaizdo nenufotografavau, patikėkit, šitaip atrodo geriau.
Kadangi tie baltos medžiagos kūneliai su persišviečiančiu kamšalu neatrodė gražiai, apnėriau juos kūno spalvos akriliniu siūlu.
Ir galiausiai iš įvairių likučių ir nereikalingų siūlų numezgiau drabužėlius. Dauguma čia naudotų siūlų - seniai turimi akriliniai ar neaiškios sudėties siūlai, kuriuos dar mokyklos/studijų laikais kaip pradedančiai rankdarbiautojai atidavė močiutė, tetos ir pan. Atsargos sumažėjo, jų kokybė pagerėjo, o dukrytė turi naujų žaislų, valio!
