Persiuvau atiduotą smulkaus velveto sijoną. Pradžioje išardžiau detales ir ilgokai dėliojau pasirinktos suknelės iškarpas, kad kuo taupiau ir geriau panaudočiau turimus medžiagos gabaliukus. Sijono daliai medžiagos pagal iškarpas nepakako, kad ir kaip dėliočiau, tad padariau taip, kaip man atrodė geriausiai. Ir dar kelios medžiagos juostelės iš buvusio sijono liemens dalies liko.
Suknelė su pamušalu, medžiaga jam iš to paties sijono. Viskas su tuo pamušalu lyg ir neblogai, bet vieną iš pirmųjų kartų lygindama siūles pamušalo pusę perbraukiau per karštu lygintuvu ir karštis jį šiek tiek sutraukė. Bet nebeardžiau, juolab, kad ir pamušalo medžiagos naujai nugaros puselei nelabai bebuvo likę. Užtat pasimokiau, nuo to karto pamušalą lyginu su daug vėsesniu lygintuvu :)
Siuvau aš šią suknelę kartu su pagalbininke, kuri labai norėjo ne tik padėti siūti, bet ir eigoje suknelę vis pasimatuoti. Nors anksčiau būdavo labai sunku prikalbinti ką nors matuotis, šįkart tekdavo derėtis, kad tik tą nebaigtą suknelę nusirengtų. Jei ne tie matavimaisi ir staipymaisi su suknele, gal nebūčiau dviejų savaičių užtrukusi, bet tikrai smagu buvo žiūrėti į šokančią savo baleriną.
Tai buvo pirmasis toks rimtokas siuvinys, su pamušalu ir užtrauktuku. Būčiau suvargusi bandydama susitvarkyti su tokiu iššūkiu, jei ne itin aiškus siuvimo eigos aprašymas. Pliusas Ottobre žurnalui. Padidėjo net mano kaip savamokslės siuvėjos pasitikėjimas savo galimybėmis. Man smagu.
Beje, šiai suknelei pasiūti pirkau tik slaptą užtrauktuką ir ritelę reikiamos spalvos siuvimo siūlo. Kai pagalvoju, kiek už panašią suknelę tektų sumokėti parduotuvėje, pasidaro dar smagiau.
---
Iškarpos pagal Ottobre design, Winter 6/2013. Modelio Nr. 6 - Autumn Roses special-occasion dress.
